[akimirksnis |  ]
"Solidi ta jų upė, kurią kertam įvažiuodami į Rygą, netilptų nė po vienu lietuvišku tiltu. Atrodo, ji ir atplukdė visą miestą, visų pirma kaip atspindžius. Vėliau atspindžiai sušoko ant krantų, nudžiuvo ir stovi. O pro nudžiuvusių atspindžių langus kažkas štai žiūri į mus. O juk svetimame mieste ir keisčiausia aptikti, jog čia gyvena žmonės".*
Iš tikrųjų tai tiesa, pamaniau. Miestai turi tokių magijų ir nesvarbu, ar jau pavargai klausytis pro traškantį autobuso mikrofoną, kad Dauguva yra kanalizuota upė, kur ten kirtosi kalavijuočiai, nuo ko viena ar kita gyvenvietė savo vardą gavo ar kažką kita. Nesvarbu, kad mieste nuolat pasitinka mojuojantis Maximos iksas ir čia Rimi yra arčiau namų. Nesvarbu, kiek pilių aplankei šiandien, kad mėginai užsnūsti, bet traškantis mikrofonas vis pasakydavo ką nors netikėtai nereikšmingo.
Po to apsigyveni mažame hostelyje, po kuriuo įsitaisęs Tekilos baras visą parą skambina meksikietiškais ritmais, tartum būtume įsitaisę kokiame imigrantų rajone, kur svetimi balsai virsta savaisiais, o alubaris sako, kad naujų klientų nenori.
"Naktis. Naktį Rygoje neprekiaujama vynu. Juo neprekiaudavo ir vėlyvuoju sovietmečiu <...>. Dabar irgi einam į kažkokį naktinį gastronomą, tebeprekiaujantį dešrom ir grietine. Bet ne, mūsų kodas veikia, pardavėja vien pažvelgus į veidus atneša Juodą Maišelį. Mes jau ne buržujai, mes - bohema."
Net susijuokiau, kaip viskas sutampa, bet gerai - tokiose vietose nereikia klausytis priekaištų, kad nekalbi rusiškai.
Apskritai, naktinė Ryga man, visų pirma, nebūtinai jauni įkaušę žmonės, o tie seni paliegėliai, sėdintys ant kas antro laiptelio ir nieko nematantys, tik atliekantys savo maldaujančią veiklą.
Bet vis tiek, po programinių suvaržymų išeiti naktį į miestą labai malonu. Miestai pravalo vidų. Pradžioje klausiamai sukinėjiesi po skverelius, o paskui jau žinai, kad ten neisi, nes jį jau pažinai. Ir gražu, gal net truputį labiau negu dieną. O ir žmonės papuošalų parduotuvėse geria vyną ir šoka.
Ką papasakoti ryte? Galbūt, kad jau seniai pusryčiams nevalgiau sumuštinio su margarinu, bet patinka ir šitaip.
"Vien Elizabetes ieloje furšetas, du parodų atidarymai ir kaži-ko-ten-tokio prezentacija".
Panašiai. Nors man šita iela, visų pirma, primena, kad kažkur šalia gali visada susirasti bajorų galvas ant pastatų, bet dar ir primins tą faktų faktų faktų kupiną ekskursiją, nuo kurios ima skaudėti padus (paskui jau širdis norėjo įsigyti kojas ir išeiti). Ir nedidelė knygų mugę, ir karvučių turgavietę, ir ambasadų vėliavas.
O vėliau senamiestis - vintage parduotuvę, nakčiai per tamsioje eiti gatvėje - bandelių krautuvę ir visus norėtus objektus, kuriuos pasižiūrėt norėjai, bet net neieškojai - einant jie patys tave susiranda. Visi paukščiai, Brėmeno muzikantų švelnūs snukučiai, namai be pamatų ir toršerai languose.
"Kas šitame mieste kitaip, galvojau <...> .Tūriai, masteliai. Šešiaaukščiai didmiesčio palazzi, kurių nėra nei Vilniuje, nei Taline. Vilniuje iš namo išeini kaip į kiemą, bestogį kambarį. Čia tave už durų pasitinka visiškai kita erdvė. Miestas. Didysis anonimas. Žinoma, ir garsusis Rygos jugendas, kiek nudilintas lankstinukuose, bet gražus."
O man, tiesą sakant, tai nepasirodė mano miestas, bet norėčiau pasižiūrėti į jį dar kartą.
---------
* -ištraukos iš K. Navako "Rygos koliažų", skaitytų pakeliui namo.
|
]
]
]
]
]
]
]
]
]